» Know-how » Ūkininkavimo praktikos » Sėklų guoliavietės

Sėklų guoliavietės

Kaip sukurti optimalią sėklų guoliavietę, kokias savybes ji turi ir kokie reikalavimai optimaliai guoliavietei? Sėklų guoliavietė yra didelio derliaus pagrindas dėl keleto priežasčių, todėl norėtume šiomis žiniomis pasidalinti su jumis.

Patarimuose žemiau jūs rasite informacijos, kaip sukurti geriausias sąlygas sėjai nepriklausomai nuo auginamų kultūrų.

Sėklų guoliavietės sukūrimas

Yra keletas metodų, kuriuos galima panaudoti, kuriant gerą sėklos guoliavietę. Lemiamas veiksnys renkantis metodą – kaip įvairiais būdais sudoroti derliaus likučius.

Sėklų guoliavietė kloja pagrindą pasėlių įsitvirtinimui dirvoje. Metodo pasirinkimas priklauso nuo daugelio skirtingų veiksnių, pvz., derliaus atliekų, turimos technikos, dirvožemio tipo, klimato sąlygų, darbo jėgos poreikio ir t.t.

Arimas sušildo dirvožemį ir dirvos rieke užžeria augalines atliekas, kad nekliudytų sėjimui. Vis dėlto, arimas ardo dirvožemio struktūrą ir pagreitina organinių medžiagų oksidaciją. Be arimo išsaugomos organinės medžiagos ir dirvožemio struktūra, bet šiaudai gali kelti problemų sėjant ir gali pernešti ligas.

Sėklų guoliavietė ir sėjimas skirtingais metodais

Skirtingi guoliavietės sukūrimo ir sėjos metodai

1. Tradicinis metodas. Šiaudų užarimas, kultivavimas iki sėjimo gylio su noraginiu arba lėkštiniu kultivatoriumi, tradicinis sėjimas, trąšų barstymas.

2. Šiaudų užarimas, seklus skutimas, sėjimas su Rapid, sėjant sėkla ir trąšos įterpiamos į dirvą vienu metu.

Skirtingi sėklų guoliavietės sukūrimo ir sėjos metodai

3. Minimalus įdirbimas – šiaudų įdirbimas skutikliu, sėjimas su Rapid, kai sėkla ir trąšos įterpiamos vienu metu į dirvožemio/šiaudų sluoksnį.

4. Seklus įdirbimas – seklus šiaudų įmaišymas ties dirvos paviršiumi, sėjimas su Rapid, kai sėkla ir trąšos įterpiamos vienu metu į dirvožemio/šiaudų sluoksnį.

5. Tiesioginė sėja – sėjimas su Rapid, su kuria sėkla ir trąšos įterpiamos vienu metu, be ankstesnio priešsėjinio įdirbimo. Šiaudai lieka ant lauko paviršiaus.

Augalų likučių tvarkymas

Svarbus skirtumas tarp įvairių metodų – kaip tvarkomos augalinės atliekos. Augalinės atliekos turi įtakos galimybei sudaryti tokias sąlygas, kad sėkla gerai susiliestų su dirvožemiu apie ją. Jei lauke palikta daug šiaudų, dirvą reikia įdirbti daug kartų, norint, kad šiaudai nekliudytų naujiems pasėliams, o suirtų arba supūtų kiek įmanoma veiksmingiau. Šiaudų rūšis ant lauko, t.y. priešsėlis, nulemia, kaip greitai jie suyra ir kaip veiksmingai juos gali sudoroti žemės ūkio technika.

Presuoti ar užversti

Šiaudus galima presuoti į ritinius ir išvežti arba įmaišyti į dirvožemį. Augalinių atliekų skaidymasis ir puvimas gali pagerinti struktūrą prastos struktūros dirvožemiuose. Jei šiaudai turi alternatyvinę vertę gyvulininkystėje arba šilumos gamyboje, dažnai jie supresuojami į ritinius ir suvežami iš laukų. Trumpame laikotarpyje, ši priemonė palengvina dirvos įdirbimą. Tačiau per ilgesnį laiką, dirvožemio įdirbimui gali prireikti vis daugiau energijos, jei mažės organinių medžiagų kiekis.

Arimas kartais pasiteisina

Įdirbimo metodo pasirinkimui įtakos gali turėti ir po derliaus nuėmimo numatomos auginti kultūros vertė. Jei derlių bus galima parduoti aukštomis kainomis, jos gali kompensuoti sąnaudas arimui, kai arimas prisideda prie geresnio augalų įsitvirtinimo dirvoje. Kitas svarstytinas aspektas – piktžolių paplitimas ir ligų rizika. Jei yra tikimybė, kad užkratas persiduos naujai kultūrai, tai pateisintų įdirbimą su visišku armens apvertimu. Suvešėjusias piktžoles taip pat gali prireikti užarti. Galiausiai, technikos pajėgumai sudoroti didelį kiekį augalinių atliekų – dar vienas veiksnys, kurį reiktų įvertinti.

Optimalus struktūros atstatymas

Sėklų guoliavietės struktūros atstatymo tikslas – suformuoti gerą kontaktą tarp sėklos ir dirvožemio, kad sėklos ir šaknys optimaliai gautų vandens, maistinių medžiagų ir deguonies, kaip parodyta paveikslėlyje.

Per silpnas struktūros atstatymas, t.y. per purus dirvožemis ties sėkla, gali sutrikdyti kapiliarinę vandens pernašą, nes poros yra per didelės. Vadinasi, dirvožemis apie sėklą tampa per sausas. Per stiprus struktūros atstatymas veikia priešingai – didelės poros suspaudžiamos, o jų veiksmingumas sumažėja, atsižvelgiant į perteklinio vandens nudrenavimą ir deguonies patekimą iki sėklų bei anglies dioksido išleidimą nuo jų. Tai gali sukelti deguonies trūkumą šaknims. Lengvesniuose dirvožemiuose (vidutinis ir smulkus smėlis) veiksmingiausia lengva technika, o sunkiems molžemiams reikia sunkesnės technikos kultivuoti dirvožemį ir atstatyti jo struktūrą.

Sėklų guoliavietės struktūros atstatymas

Dirvožemį sudaro apie 50 proc. kietosios medžiagos, likusius 50 proc. sudaro poros. Idealiu atveju pusė porų apimties pripildyta vandeniu ir pusė – oru. Tačiau šios dalys labai skiriasi, priklausomai nuo kritulių kiekio, dirvožemio struktūros ir nuo įdirbimo būdo.

Sėklų guoliavietės struktūros atstatymas

Per silpnas struktūros atstatymas, t.y. per purus dirvožemis ties sėkla gali sutrikdyti kapiliarinę vandens pernašą, nes poros yra per didelės. Vadinasi, dirvožemis aplink sėklą tampa pernelyg sausas, todėl sėklos išdžiūna ir daigas nuvysta.
Optimalus struktūros atstatymas gerai prispaudžia dirvožemį apie sėklą, todėl ją per kapiliarus pasiekia vanduo. Tuo pačiu metu, guoliavietėje yra pakankamai daug didelių porų deguonies tiekimui.
Per stiprus struktūros atstatymas reiškia priešingai, kad didelės poros suspaudžiamos ir jų veiksmingumas sumažėja, vertinant pagal perteklinio vandens nudrenavimą ir deguonies patekimą iki sėklų bei anglies dioksido išleidimą nuo jų. Dėl to šaknims gali pritrūkti deguonies.

Reikalavimai sėklų guoliavietei

Sėklų guoliavietės užduotis – sudaryti sėklai sąlygas greitai ir vienodai sudygti. Tam reikia vandens, oro, šilumos ir ligomis neužkrėstos aplinkos. Ideali sėklų guoliavietė duoda pagrindą dideliam derliui. Sėklų guoliavietė vykdo inkubatoriaus funkciją dygstančioms sėkloms ir turi sudaryti tinkamas sąlygas, kad pasėliai sudygtų greitai ir vienodai.

Ideali sėklų guoliavietė duoda pagrindą dideliam derliui

Ideali sėklų guoliavietė

Sąraše pateiktos svarbiausios sėklų guoliavietės funkcijos:

Sugerti vandenį po smarkaus lietaus, stabilizuoti paviršių, kad nesusiplūktų pluta ir būtų atsparus erozijai
Kliudyti vandens išgarinimui
Sudaryti sąlygas kapiliariniam vandens kilimui iki dygstančių sėklų
Kaupti maistinių medžiagų, vandens ir deguonies atsargas, skatinti šaknų vystymąsi.

Ideali sėklų guoliavietė turėtų atrodyti taip, kaip parodyta paveikslėlyje, pradedant nuo paviršiaus, rupesnių agregatų sluoksniu, kuriame yra organinių medžiagų, apsaugančių nuo paviršiaus plutos suplūkimo. Po juo – smulkesnių agregatų sluoksnis, neleidžiantis išgaruoti dirvožemio drėgmei ir kuriame glaudžiai susiliečia sėkla su dirvožemiu.

Vanduo pasiekia dygstančią sėklą kapiliarine pernaša iš žemesnių sluoksnių, todėl reikalingas glaudus sąlytis tarp sėklos ir dirvožemio. Lengvose dirvos, bei sunkiuose molinguose dirvožemiuose, kapiliarinė vandens pernaša silpna ir todėl ypač svarbu tinkamai panaudoti drėgmę, sukauptą dirvoje iki sėjos pradžios.

Keturi pagrindiniai reikalavimai

Sėklų guoliavietės gali skirtis įvairiais atžvilgiais, tačiau tam, kad įvykdytų joms iškeltas užduotis, visos sėklų guoliavietės turi sudaryti sąlygas, kurioms esant sėklos aprūpinamos:

vandeniu
oru
šiluma
aplinka neapkrėsta ligomis

1. Drėgmė aplinkui sėklą

Javų auginimo atveju, dygimas prasideda nuo tada, kai grūdas gauna vandens. Išbrinkęs grūdas dygsta, kai jo drėgnumas padidėja nuo 13–14 proc. iki 45–60 proc. Ne mažiau kaip 6 proc. augalui prieinamo vandens turi būti apie sėklą, patikimam aprūpinimui vandeniu ir sudygimui. Siekiant užtikrinti, kad vanduo bus pasiekiamas grūdams, taip pat svarbu sukurti gerą kontaktą tarp sėklos ir dirvos, nes vanduo imamas iš dirvožemio apie sėklą. Todėl dirvožemio dalelės apie sėklą neturi būti pernelyg rupios. Tikslinga pritaikyti tokią taisyklę: ne mažiau kaip 50 proc. agregatų sėklų guoliavietėje skersmuo turėtų būti mažesnis nei 5 mm, kad sėkla patikimai sudygtų, net ir nepalijus po sėjos.

Sėjimo gylis taip pat turi didelės įtakos, ar sėklos galės pasiekti reikiamą kiekį vandens. Tinkamas sėjimo gylis – tai kompromisas tarp sėklos įterpimo pakankamame gylyje, kad galėtų gauti reikiamą vandens kiekį sudygimui, ir pakankamai arti paviršiaus, kad kuo greičiau pasirodytų daigai, kaip parodyta žemiau.

Drilling depth for different species

Sėjimo gylis – kompromisas tarp pakankamo gylio, kad sėkla neišdžiūtų, ir pakankamo artumo prie paviršiaus, kad greitai sudygtų ir pasėliai būtų tankūs.

Drilling depth for every species

Apytiksliam skaičiavimui galioja taisyklė, kad išsėjimo gylis turėtų būti apie/maks. 10 kartų didesnis už sėklos skersmenį. Pavyzdžiui, rapsų sėklos skersmuo 1,5–2,0 mm, todėl optimalus sėjimo gylis yra maždaug 15–20 mm.

Čia galima taikyti apytikslę taisyklę: sėjimo gylis turėtų būti 10 kartų didesnis už sėklos skersmenį, kaip parodyta paveikslėlyje. Vadovaujantis šiuo principu, žirniai ir pupos įterpiamos giliau į dirvą, kur dažniausiai yra drėgmės sėklos guoliavietėje. Kita vertus, rapsai turi būti įterpti sekliai, kur daug sunkiau užtikrinti, kad čia bus pakankamai dirvožemio vandens. Tačiau, niekada nereikėtų bloginti sėklų aprūpinimą vandeniu, jas išsėjant per sekliai. Priešingai, sėklas reikia įterpti ten, kur yra drėgmės.

2. Oras puriame dirvožemyje

Augalai kaupia maistinių medžiagų atsargas savo sėklose, vaisiuose arba grūduose, krakmolo, aliejų ir baltymų pavidalu. Šių maistinių medžiagų atsargų turi pakakti tol, kol žaliosios augalo dalys galės aprūpinti augalą energija vykstant fotosintezei. Kai sėkla gauna vandens, prasideda fermentinis procesas, skaidantis maistingųjų medžiagų atsargas augalui kvėpuojant, Šiam procesui reikalingas deguonis, kurio yra ore apie sėklą. Todėl svarbu, kad sėklą dengiantis dirvožemis būtų pakankamai purus ir per jį iki sėklos galėtų patekti oras ir deguonis. Tiek pat svarbu, kad pasišalintų kvėpuojant susidaręs anglies dioksidas. Jei pasėjus dirva užmirksta po smarkaus lietaus, augalams gali trūkti deguonies ir vėliau iškilti daugiau dygimo problemų.

3. Šiluma spartina dygimą

Pavasarį dirvą daugiausia sušildo saulės radiacija ir taipogi ją netiesiogiai šildo lietus ir oro masių srautai. Sėklų guoliavietės temperatūra turi didelės įtakos sėklų sudygimo greičiui ir želmenų vystymuisi. Kviečiai, miežiai ir avižos gali dygti esant 3–5 °C, tačiau sparčiam dygimui ir šaknijimuisi pageidautina maždaug 20 °C vidutinė temperatūra. Dirvožemio temperatūra - šiluminės talpos ir šilumos laidumo ir garavimo sąveikos rezultatas. Sausas, poringas dirvožemis įšyla daug lengviau, nei drėgnas ir užmirkęs. Kuo didesnis dirvožemio drėgnumas, tuo lėčiau kyla jo temperatūra pavasarį.

4. Sumažinkite ligų riziką taikydami sėjomainą

Norint, kad ligų užkrato sėklų guoliavietėje būtų kiek įmanoma mažiau, reikėtų naudoti įvairią augalų rotaciją. Vienskilčiams ir dviskilčiams augalams, idealu juos kaitalioti taip, kad sėjomainoje būtų auginami pakaitomis. Kita priimtina taisyklė – ankstesnio derliaus liekanos turi supūti prieš sėją. Tai mažina potencialią augalų ligų riziką ir užtikrina, kad liekanos nekliudys naujos kultūros augimui.

Žodynas:

Kapiliarinis = Kapiliarinis vanduo – vanduo, galintis pakilti į viršų dirvoje per smulkias poras, vykstant vandens molekulių surišimui porose, adhezijai ir taipogi dėl traukos tarp vandens molekulių, sankibos. Dulkiškų dirvožemių kapiliarumas yra aukštas ir apjungia didelį kapiliarinio kilimo aukštį su vandens kapiliarinio kilimo sparta.

Priešsėlis = priešsėlis – kultūros, augintos prieš dabartinį auginimo sezoną, t.y. praėjusių metų kultūra; jis daro įtaką šiemetiniams pasėliams, paliktų augalinių atliekų kiekiu, azoto išsiskyrimu iš jų, dirvožemio struktūra, galimu ligų pernešimu ir pan.

Žodynas:

Anglies dvideginis = Dujinis šaknų ląstelių kvėpavimo šalutinis produktas (CO2); jis kartu su vandeniu taip pat naudojamas kaip statybinė medžiaga cukrams, kuriuos gamina augalai vykstant fotosintezei.

Dviskilčiai = Augalai, dygstantys iš sėklos, išleidžiančios daigą su dviem sėklos lapeliais (skilčialapiais), pvz., aliejinių augalų sėklos, žirniai, pupos, sėmeniniai linai, cukriniai runkeliai ir kt.

Fermentinis procesas = Fermentai – tai proteinai, kontroliuojantys chemines reakcijas ląstelėje, spartindami arba lėtindami procesus.

Kvėpavimas = Ląstelės kvėpavimas – procesas, kuriam vykstant skaidomos ląstelėje sukauptos maistinės medžiagos ir gaunama energija – sėklose krakmolas, proteinai ir aliejai skaidomi, kad sėkla (arba grūdas) turėtų dygimo energijos.

Šiluminė talpa = Šilumos/energijos kiekis (kJ), reikalingas 1 kg medžiagos temperatūrai pakelti 1 °C.

Šilumos laidumas = Medžiagos geba nuvesti šilumą

Vienskilčiai = Augalai, dygstantys iš sėklos, išleidžiantys daigą tik su vienu sėklos lapu (skilčialapiu), pvz., žolės ir javai