Įsiklausyti į technikos vartotojų poreikius, – interviu linki pirmas UAB "Väderstad" vadovas Karl-Gunnar Eriksson

Šiemet sukanka 20 metų nuo „Väderstad“ bendrovės veiklos Baltijos šalyse pradžios. Karlas-Gunnaras Erikssonas ir Rutavilė Vilimaitė Eriksson šiame procese dalyvavo nuo pat pradžių ir sutiko pasidalyti prisiminimais apie „Väderstad“ įkūrimą Baltijos šalyse.

Rutavilė Vilimaitė Eriksson ir Karlas-Gunnaras Erikssonas gyvena name, nutolusiame nuo Vederštate įsikūrusios gamyklos vos 500 metrų. Pora pakvietė mus į savo namus švediškai kavos pertraukėlei (vadinamajai „fikai“) ir papasakojo, kaip sekėsi dirbti Lietuvoje ir Latvijoje.

1991 m. Karlas-Gunnaras buvo ūkininkas Vingokeryje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo kaupti senas „Väderstad“ mašinas, kurias Švedijos ūkininkų federacija (LRF) vėliau dovanojo Baltijos šalių ūkininkams. Žlugus Sovietų Sąjungai ir atsikuriant Baltijos šalims, naujų technologijų poreikis buvo didelis. 1996 m. metais čia įvyko pirmoji „Väderstad“ mašinų demonstracija darbo sąlygomis – buvo pristatoma
trijų metrų pločio „Rapid“ sėjamoji.

Kodėl būtent Jums buvo pavesta atidaryti naujas dukterines įmones Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje?
– Buvau kompanijos „Baltic Farm Supply Center“, kuri priklausė „Lantmännen“ Švedijoje ir Ūkininkų sąjungoms Baltijos šalyse, pirmininkas ir generalinis direktorius. „Väderstad“ mašinos ten jau buvo pardavinėjamos, todėl jau bendravau su Starkų šeima. 2002 m. kovą trijose Baltijos valstybėse buvo įkurtos bendrovės, samdomi žmonės ir kuriamos įmonės. Kai kurie 2002 metais įsidarbinę žmonės vis dar čia dirba, – teigia Karlas- Gunnaras. Ruošiantis kurti „Väderstad“ įmones Baltijos šalyse, Rūta buvo pasamdyta kaip koordinatorė ir vertėja.

Karlai-Gunnarai, koks buvo Jūsų pirmasis įspūdis apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos žemės ūkį?
– Gerokai skiriasi ir žemė, ir žmonės. Labai pagarbiai vertinu pažangą, kuri buvo padaryta po išsilaisvinimo
1991 metais, kai po kolūkių iširimo buvo atkurtas žemės ūkis. Žemės ūkio plėtros rezultatus galima matyti visų teritorijos ūkių derliuose. Baltijos šalių perdirbimo pramonė iki Antrojo pasaulinio karo pirmavo Europoje, o ir šiandien yra atgavusi tvirtas pozicijas.

Kokius skirtumus ir panašumus matote tarp Baltijos šalių ir Švedijos ūkininkų?
– Pagarba žemei, su tuo susijęs domėjimasis tausojamosios žemdirbystės metodais ir atsivėrusios
galimybės vystyti žemės ūkio verslą – panašumus apibendrina Karlas-Gunnaras.
– Buvo smagu lydėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkus pažintinių vizitų Švedijoje metu ir lankytis
pas Švedijos ūkininkus bei Vederštato gamykloje. Buvo nuostabiai keičiamasi žiniomis. Šiuos žmones vienijo
viena savybė – smalsumas ir atvirumas naujiems dalykams. Jie viską kūrė nuo nulio, kitaip nei Švedijos
ūkininkai, kurie dažnai tęsė kelių kartų tradicijas, – pasakoja Rūta.

Karlai-Gunnarai, Jūs Lietuvos ir Latvijos dukterinėms įmonėms vadovavote iki 2006 metų. Kokį įdomiausią įvykį iš to laiko atsimenate?
– Reakciją į mūsų pirmąsias demonstracijas laukuose, ūkininkų perkamąją galią po to, kai jie išvydo mūsų
mašinų darbą.
– Pamenu, kaip vienas ūkininkas žemės ūkio parodoje Lietuvoje pasakojo, kaip džiaugiasi pasėliais po sėjos su savo naująja „Väderstad“ sėjamąja. Tai atrodė labai tikra. Tokie susitikimai įsirėžia į atmintį. Labai norėčiau prisiminti visų vardus, bet emocija išlieka, – sako Rūta.

Latvijoje ir Lietuvoje įdiegėte daug naujovių, o ko apie ūkininkavimą Jus išmokė Latvijos ir Lietuvos ūkininkai?
– Jie išmokė mane gerbti savo artimą, – patikina Karlas- Gunnaras.
Anot Rūtos, būti ūkininku yra neįtikėtinai sunkus darbas. Jis reikalauja itin plačių žinių, be to, privalai
puikiai mokėti susidoroti su krizėmis, nes nuolat nutinka netikėtų dalykų, o daugelis sprendimų gali turėti
ilgalaikių pasekmių verslui.

Kaip manote, koks yra didžiausias skirtumas lyginant žemės ūkį prieš 20 metų ir dabar?
– Veikiau grįžčiau 30 metų atgal, kai reikėjo rūpintis tik valdymu ir nebuvo taip telkiamasi į gamybos plėtrą.
Šiandien labai svarbu produkciją ir auginti, ir perdirbti ir parduoti, – prisipažįsta Karlas-Gunnaras.
– Manau, kad per trumpą laiką buvo sukaupta daug patirties, nes ūkininkavimo plėtra buvo itin sparti, –
priduria Rūta.

Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką „Väderstad“ bendrovėje, kas tai būtų?
– Dar daugiau įsiklausyti į technikos vartotojų poreikius,– linki Karlas-Gunnaras.
Rūta pratęsia:
– ...arba ko nenorėčiau keisti: „Väderstad“ gebėjimo kiekviename pokytyje išvysti naujas galimybes.

Kuri „Väderstad“ mašina yra Jūsų mėgstamiausia ir kodėl?
Karlo-Gunnaro mėgstamiausia mašina yra sėjamoji „Rapid“, nuo kurios jis pradėjo savo pardavimus,
tinkamai nustatyta duoda fantastiškus rezultatus. „Väderstad“ ji atnešė daugybę apdovanojimų ir ūkininkų
įvertinimų. Rūtos mėgstamiausia yra „Tempo“. Pasak jos, ji yra unikali.

Labai pagarbiai vertinu pažangą, kuri buvo padaryta po išsilaisvinimo, kai po kolūkių iširimo buvo atkurtas žemės ūkis. Žemės ūkio plėtros rezultatus galima matyti visų teritorijos ūkių derliuose. Baltijos šalių perdirbimo pramonė iki Antrojo pasaulinio karo pirmavo Europoje, o ir šiandien yra atgavusi tvirtas pozicijas.

Ko palinkėtumėte Lietuvos ūkininkams?
– Kad „Väderstad“ klientai, pasitelkę bendrovės ateities technologijas, prisidėtų prie teigiamos žemės ūkio
plėtros. Bendradarbiavimas yra svarbu, – pažymi Karlas-Gunnaras.
– Norėtųsi Lietuvos ir Latvijos ūkininkams palinkėti sąmoningų vartotojų, kurie supranta, kad svarbu pirkti
vietoje pagamintą maistą. Pirmiausia spontaniškai pagalvojau, kad norėčiau palinkėti stabilumo, bet, rodos,
tai sudėtinga pasiekti, – papildo Rūta.

Jei galėtumėte grįžti į praeitį, ką patartumėte sau, Baltijos šalyse kuriantiems „Väderstad“?
– Galbūt derėtų žingsniuoti, o ne bėgti, – reziumuoja Karlas-Gunnaras.

Nuotraukų galerija

Peržiūrėkite mūsų filmą

Norėdami pamatyti šią funkciją, turite sutikti su slapukais. Spustelėkite čia, norėdami pakeisti savo sutikimą.

Väderstad – 20 metų Lietuvoje