Molio dirvožemio struktūra susidaro, vykstant eilei skirtingų procesų, kurie kartu formuoja dirvos profilio pavidalą. Žemės dirbimas taip pat turi įtakos dirvos struktūrai, išjudindamas ją tam tikru gyliu ir įmaišydamas augalines atliekas.
Įšalas ir šaltis žiemą bei šiluma vasarą vienodai paveikia dirvožemį – šalina vandenį. Abu procesai išdžiovina dirvą ir kai vanduo pašalinamas, molio dalelės spaudžiamos arčiau viena kitos. Galiausiai taip mechaniškai susiformuoja struktūriniai dariniai arba agregatai.
Organinėje medžiagoje esantys geležies ir aliuminio oksidai bei karbonatai stabilizuoja agregatus, veikdami kaip rišamosios medžiagos. Nekultivuojamuose dirvožemiuose, šis procesas atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau pasikartojantis dirvožemio dirbimas mažina šių agregatų stabilumą ir todėl dirbamosios žemės struktūra labiau priklauso nuo jos molio kiekio ir biologinio aktyvumo dirvoje.
Sliekai minta augalų liekanomis ir įmaišo jas į dirvožemį, grauždami urvelius dirvos profilyje. Jų išmatos sulipina dirvožemio daleles ir stiprina agregatų stabilumą. Be to, sliekai skatina dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą, kas, savo ruožtu, didina dirvožemio stabilumą, nes jie išskiria gleives ir kitas rišančiąsias medžiagas.
Augalai išdžiovina dirvožemį, įsisavindami vandenį, panašiai kaip šaltis ir šiluma. Kai dirva išdžiūsta, molio dalelės spaudžiamos arčiau viena kitos, sudarydamos ir sutvirtindamos agregatus. Jų šaknys taip pat didina organinių medžiagų kiekį dirvoje ir palieka šaknų kanalėlius. Bendrai paėmus, tai reiškia, kad dirvos augalų danga formuoja dirvožemio struktūrą, o plikas dirvos paviršius be augalų ją ardo.
Drenažas nuleidžia vandens perteklių dirvožemio profilyje ir taip sausina dirvožemį. Tokiu būdu drenažas padeda gerinti dirvožemio struktūrą. Labai nedaug dirvožemių yra natūraliai laidūs vandeniui ir todėl drenažas būtinas vienodam dirvos sausinimui, dirvožemio suslėgimo mažinimui ir kultūrų sėjimo paankstinimui rudenį ir pavasarį.
Gyvūnų mėšlas, tarpiniai augalai, organinės atliekos ir kt. aprūpina dirvožemį organinėmis medžiagomis. Trumpuoju laikotarpiu šios medžiagos didina biologinį aktyvumą ir jų dėka tarpsta bei dauginasi dirvožemio mikroorganizmai. Ilguoju laikotarpiu, jos didina organinių medžiagų kiekį ir gerina agregatų stabilumą. Reguliarus kalkinimas taip pat teigiamai veikia agregatų formavimąsi.
Ariamoje žemėje pravažiavimai su sunkiąja technika dažnai sukelia dirvožemio suslėgimą. Sutankinant ir suslegiant dirvožemį, suspaudžiamos didesnės poros ir jų nebelieka. Tai reiškia, kad vanduo ir oras nebegali greitai patekti iki šaknų. Taip pat apsunkinamas dirvos drenavimas ir šaknims tampa sunkiau įsiskverbti gilyn į dirvą. Sužinokite daugiau apie RexiusTwin
Visi pirmiau aprašyti struktūrą formuojantys procesai, kartu paėmus suformuoja dirvos profilį, kuriame smulkesni agregatai paprastai yra arčiau paviršiaus, o stambesni agregatai - giliau. Šie procesai vyksta dinamiškai, todėl struktūra laikui bėgant kinta. Ūkininkams žvelgiantiems į ateitį ir planuojantiems tvarią gamybą, svarbu suprasti veiksnių, valdančių struktūros susidarymo procesus, svarbą. Atliekant įvertinimą, gana nesudėtinga susidaryti dirvožemio struktūros vaizdą.
Žemdirbystės sistemos turi įtakos dirvožemio struktūrai, o augalinių liekanų įterpimo vieta nulemia, ar dirvą įdirbti tradiciniu metodu ar minimaliai ar netgi sėti tiesiai į ražieną. Dirbamojo sluoksnio struktūra dažnai būna puresnė, o įdirbimo gylyje, po armeniu suslegiamas tankesnis sluoksnis. Šis sluoksnis susiformuoja nepriklausomai nuo dirbimo būdo, tačiau skiriasi jo gylis. Siekiant išvengti suslėgimo dirvoje, labai svarbu kaitalioti įdirbimo gylį.
Įšalas = Reiškia, kad dirvožemio vanduo sušąla į ledą nukritus temperatūrai – teigiamas veiksnys dirvožemio struktūros formavimo požiūriu, nes vandeniui sušalus į ledą, jo tūris padidėja, ir šis procesas purena dirvožemį.
Geležies ir aliuminio oksidai = Cheminiai junginiai tarp geležies (Fe) ir aliuminio (Al) iš vienos pusės ir deguonies (O) iš kitos, pvz., įprastos rūdys – tai geležies oksidas.
Karbonatai = (CO32–) karboksirūgšties druska (H2CO3) – dažnai aptinkama dirvožemyje kaip kalcio karbonatas (CaCO3), ji taipogi sudaro kalkinimo junginių pagrindą, kurie dažniausiai yra susmulkintas arba sumaltas kalcio karbonatas.
Poros = Dirvos poros tai tarpeliai, kanalai ir įtrūkimai dirvoje, užpildyti vandeniu arba poru, priklausomai nuo esamo dirvožemio drėgnumo.
Tarpiniai augalai = Augalai, kaip žolės, garstyčios, dobilai ir kt., auginami laikotarpiuose tarp pagrindinių pasėlių auginimo, pvz., tarp žieminių kviečių ir vasarinių miežių. Jų auginimo tikslai būna įvairūs – azoto išplovimo iš dirvos mažinimas, aprūpinimo organinėmis medžiagomis gerinimas, laukinių paukščių ir gyvūnų pritraukimas ir t.t.
