Skirtingų dirvožemių charakteristikos

Know How channel
A. Smėlio dirvožemiai

Smėlio dirvožemiai dažnai būna sausi, greitai nusausinami ir juose trūksta maistinių medžiagų. Smėlio dirvožemiuose labai mažai vandens gali pakilti kapiliarais iš apatinių dirvos sluoksnių (arba visiškai nepakyla). Todėl smėlingi dirvožemiai pavasarį turėtų  būti įdirbami minimaliai, kad išsaugoti drėgmę sėklų guoliavietėje. Smėlio dirvožemių maistinių medžiagų kiekį ir vandens talpą galima pagerinti įterpiant organinių medžiagų.

B. Dulkiški dirvožemiai, 0–10% molio

Šie dirvožemiai skiriasi nuo smėlio dirvožemių didesniu polinkiu sudaryti paviršiaus plutą, kuri dažnai būna labai kieta. Jei kultivuojami per daug intensyviai, šiuos dirvožemius galima suslėgti ir tai mažina jų vandens pralaidumą į apatinius sluoksnius drėgnais laikotarpiais. Sausringomis sąlygomis jie gali sukietėti ir juos būna sunku įdirbti. Tačiau dažniausiai dulkiškus dirvožemius gana lengva įdirbti ir jie gali išsaugoti pakankamai daug vandens. Jiems reikia nuodugniai atstatyti buvusią struktūra -sutankinti, tačiau įdirbimo drėgnomis sąlygomis reikėtų vengti.

C. Molio dirvožemiai su 10–25% molio

Šie dirvožemiai nuo pirmiau aprašytų skiriasi tuo, kad paviršiaus plutos susidarymas tampa itin nuožmus. Dažnai pluta būna labai kieta, tuomet ją sunku suardyti. Kadangi tuose dirvožemiuose mažai molio ir organinių medžiagų, dažnai nesusiformuoja patvarūs struktūriniai dariniai.

D. Molio dirvožemiai su 25–40% molio

Šie dirvožemiai gali pakankamai gerai transportuoti vandenį, kapiliarais pernaša iš gilesnių sluoksnių, bet ji vyksta lėtai, tad augalai reikiamą vandens kiekį gauną ne iš kapiliarinio vandens. Šių dirvožemių spalva tamsesnė, o dalelių agregacija vyksta daug geriau. Agregacija mažina paviršiaus plutos suplūkimo riziką. Kad būtų lengviau kultivuoti šiuos dirvožemius, juos būtina įdirbti tuomet, kai dirvoje yra tinkamas drėgmės kiekis. Šie dirvožemiai gali supulti į grumstus sausringomis sąlygomis arba jiems gali pasireikšti dėmėtumas, jei pernelyg drėgna. Šiems molio dirvožemiams būdingas gebėjimas gerinti struktūrą, veikiant klimato sąlygoms, šaknimis ir t.t.

E. Molio dirvožemiai su 40% molio

Sunkiųjų molžemių vandens talpa labai didelė, bet didžioji dalis vandens tvirtai sujungta ir augalams neprieinama. Humuso kiekis dažnai yra didesnis nei kituose mineraliniuose dirvožemiuose. Jų paviršiuje nesusidaro pluta, kai išdžiūna. Šie dirvožemiai labai išsiskiria savo gebėjimu gerinti struktūrą, pvz., veikiami užšalimo/atitirpimo ir džiovinimo/drėkinimo procesų. Šaltomis žiemomis molis sušąla į atskirus luitus ir paviršiniame sluoksnyje suformuoja labai palankią agreguotą struktūrą Jei molis išsausėja neužšalęs, jis gali pasidaryti labai kietas ir sunkiai įdirbamas. Vandeniu prisotintoje būklėje, šie dirvožemiai gali būti labai lipnūs ir beveik nepralaidūs vandeniui. Dėl didelio molio kiekio, maistinių medžiagų kiekis yra labai didelis. Sunkiems molžemiams būtinas stiprus sutankinimas aplink sėklą, kai jie sausi, bet ne tada, kai šlapi ir plastiški. Juos įdirbant drėgnomis sąlygomis, padidėja dirvožemio suslėgimo rizika.

Paaiškinimai:

Molis = Molis – mažiausia dalelių grupė, kurios vidutinis dalelių skersmuo mažesnis nei 0,002 mm – žr. "Dalelių dydžio pasiskirstymas", skyriuje Dirvožemio statybiniai blokai.

Kapiliariškumas = Kapiliarinis vanduo – vanduo, galinti pakilti į viršų dirvoje per smulkias poras, vykstant vandens molekulių surišimui porose, adhezijai ir taipogi dėl traukos tarp vandens molekulių, sankibos. Dulkiški dirvožemiai turi tankų kapiliarų tinklą ir apjungia didelį kapiliarinio pakilimo aukštį su dideliu kapiliarinio kilimo tempu.